Braškinė oda

Molinis dubuo kalbantis apie saviglobą, kūnišką jautrumą ir priėmimą. Jo „rankos“ prigludusios prie krūtinės tarsi bando pridengti tai, kas pažeidžiama, bet kartu labai žmogiška. Viduje išraižyti brūkšneliai primena braškinę odą – tekstūrą, kurią dažnai slepiame, nors ji atspindi gyvastį ir tikrumą. Nors tema liečia diskomfortą ir trapumą, pats objektas išlieka šiltas, jaukus ir net estetiškas. Tai tylus priminimas, kad net nepatogiausios mūsų dalys yra vertos švelnumo.